Kaip lengva būti arčiau gamtos...
Krepšelis 0

Šis tas apie maisto papildus plačiau. I dalis.

Edvardas Kazlauskis

Taip jau sutapo, kad vienu metu prisikaupė daugybė jūsų klausimų, kurie susimaišė su pastebėjimais,  aptiktais internete, feisbuke ir išgirstais tiesiogiai ar atsiųstais elektroniniu paštu. Tad dabar pabandysiu viską sudėlioti į savo vietas.

Prieš keletą metų buvau aktyvus vieno forumo internete dalyvis (ir dabar seku tas temas; feisbuke, odie, dabar dar daugiau jų). Forumo tema specifinė – šiame forume rašo, dalijasi patirtimi, rūpesčiais, skausmais ir viltimis sergantieji onkologinėmis ligomis ar jų artimieji. Ligos sunkios, noras pasveikti – begalinis, tad stebuklo paieškos – nesvetimos. Bet tiek neteisingos informacijos, patarimų, paliepimų, nuomonių vargu ar kur kitur daugiau rasime. Kartais, rodos, net visiškai elementarūs dalykai taip supainiojami, kad atpainiojimui kartais net laiko pritrūksta. Deja.

Taigi vyniojame tokį kamuolį: onkologija, maisto papildai, gydytojų patarimai ir draudimai. Banalu? Taip. Bet ne apie tai kalbėsime. O kalbėsime konkrečiai ir tiesiai šviesiai. Visi, kurie klausėte, rasite atsakymus.

Taip valdininkai įstatymus sudėliojo (su senutės Europos pagalba ir paliepimu), kad visi (beveik) vaistinėse buvę vitaminai ir dauguma vaistažolinių preparatų buvo perkrikštyti maisto papildais. O kas nuo to pasikeitė? Tarybiniais laikais visi vitaminai, mineralai bei vaistažoliniai preparatai buvo vaistų registre. Ir tiek. Dabar iš vieno registro perkėlė į kitą. Viename ištrynė, kitame parašė. Pasikartosiu – o kas nuo to pasikeitė? Ogi niekas, atrodytų. Perdėkit savo virtuvės spintelėje cukrų iš vienos lentynos į kitą. Ar cukrus tapo mažiau saldus? Kad būtų patikimiau, perdėkite cukrų į kitą spintelę. Ar dar saldu? Bet žmonių sąmonėje su tais papildais kai kas įvyko.
Gaila, kad prie tokios „meškos paslaugos“ prisidėjo ir gydytojai. Tiesiog apmaudu ir nesuprantama, kaip tą patį universitetą baigę ir pas tuos pačius dėstytojus mokęsi vaistininkai ir gydytojai staiga atsidūrė skirtingose barikadų pusėse.

Sveikatos mokslų universitete Farmacijos fakultete yra farmakognozijos (vaistažolių) katedra. Dirba du profesoriai ir daug docentų. Bet… Gaila, kad gydytojų rengimo universitete programose nėra jokių mokslų apie žoles ir jie minėtoje katedroje nesimoko. Kai žmogus suserga onkologine liga, jis, kaip sakoma, linkęs griebtis net šiaudo. Nori vartoti žoles. Bet patenka į aklavietę – gydytojai neleidžia jų vartoti. Jie drąsiai teigia, kokių žolių nevartoti, nors niekada ir nepasiūlo, ką vartoti. Diskutavau ne su vienu gydytoju apie tai. Juk beveik visi vaistažolių preparatai yra maisto papildai, o pačios vaistažolės – maisto produktai, tad, klausia, apie ką kalba eina? Juk papildai negydo… Šienas. Vienam pasiūliau lažintis – aš, sakau, liksiu neteisus ir nebemylėsiu žolių, jei jis, gydytojas, išgers stiklinę kasijų arba šaltekšnio žievės, kitaip tariant, šieno, nuoviro ir nesuviduriuos. Nesutiko. O gaila, nes šlapios kelnės gal būtų padėję išjudinti nepasitikėjimo pamatą.

Taigi gydytojai ir toliau per spaudą skleidžia „šventą“ žinią, kad papildai nieko negydo. Per TV mušasi į krūtinę, kad papildai – tik žmonių mulkinimas. Net per pramogines TV laidas (kur geriau nebūna…) onkologijos specialistai nesusilaiko neužsipuolę žolių ir papildų. Dėl to visuomenė dabar prašo ne šiaip vitaminų, o vitaminų, kurie nebūtų maisto papildai. Tas pats, kas duok limonado, bet kad jis nebūtų gaivusis gėrimas. Paskambinkit gydytojui ir pasakykit, kad jūsų vaikas (teta, anūkas) serga (būtent, serga) rachitu ir paklauskit, kuo gydyti. Atsakymą jūs jau žinote – pasiūlys vartoti vitaminą D. Bet jis juk papildas. O papildai juk negydo! Ratas užsidaro. Bet gal gydytojai teisūs? Gal jie kalba argumentuotai? Gal cituoja mokslinius straipsnius? Deja, nepastebėjau.

Noriu parodyti pavyzdį, kai noras sudirbti augalus apnuogina gydytojo kompetenciją apie papildus. Vienas gerai Lietuvoje žinomas dienraštis vasarą išspausdino straipsnį apie tai, kaip po teismus yra valkiojama viena kompanija dėl tariamai neteisingų reklaminių teiginių apie maisto papildą. Cituoju gydytojos „šedevrą“ iš to straipsnio (laikraščio pavadinimas, gydytojos vardas ir pavardė autoriui žinomi):

Augaliniai junginiai negali fiziologiškai pakeisti natūralių kasos virškinimo fermentų, nes jie skirti augalo ląstelių biochemijai skatinti ir palaikyti. Augalai juk neturi virškinimo trakto, todėl ir virškinimo fermentai jiems nereikalingi. Maisto papildai gali papildyti mūsų racioną trūkstamomis medžiagomis, tačiau negali pagerinti sutrikusios virškinimo funkcijos.

Štai taip. Bet juk iš tikro augalai neturi virškinimo trakto. Neturi smegenų. Augalai neserga sarkomomis, limfomomis. Bet kodėl gydytojai rekomenduoja ginkmedžių preparatus smegenų veiklai gerinti? Kodėl gydytojai sarkomas gydo vinkristinu ar vinblastinu – augalinėmis medžiagomis iš rausvosios žiemės (Vinca rosea)? O gal augalai turi krūtis? O gal jie dar serga krūtų vėžiu? Ne? Bet juk krūtų vėžys gydomas ir iš augalo trumpaspyglio kukmedžio (Taxus brevifolia) išskirtomis veikliosiomis medžiagomis (taksanais). Kaip čia taip išeina? Gydytoja teigia, kad, jei augalas neturi kokio nors žmogui būdingo organo, tai to augalo veikliosios medžiagos netinka žmogaus tų organų fiziologinėms funkcijoms paveikti. Bet juk pavyzdžiai sako ką kita. Kofeinas stimuliuoja? Stimuliuoja. Morfinas slopina skausmą? O kaipgi! Kodeinas slopina kosulį? Slopina, tik bandau įsivaizduoti, kaip aguonos, žiemą pašalusios kojas, bando sau slopinti kosulį vasarą prisigamintu kodeinu. Arba rusmenės… Pasigamina sau širdį veikiančių glikozidų, kuriuos gydytojai naudoja ligonių širdies nepakankamumui gydyti. Pasak minėtos gydytojos išeitų, jei gydytojai gydo žmogaus širdį augaliniais preparatais, tai augalas turi turėti širdį, nes ji sako, kad jei augalas neturi virškinimo trakto, tai augalinės veikliosios medžiagos negali veikti to žmogaus organo, kurio neturi augalas. Aš ir darau išvadą – jei gydytojai gydo augalinėmis medžiagomis žmogaus organus, vadinasi, augalai turi tuos organus. Kvaila? Tik klausimas – ar aš kvailai rašau, ar kiti kvailai kalba ir rašo. Pakartosiu gydytojos mintis: „Maisto papildai gali papildyti mūsų racioną trūkstamomis medžiagomis, tačiau negali pagerinti sutrikusios virškinimo funkcijos.“ Peršasi išvada, kad gydytoja nežino, kas yra maisto papildas, arba sąmoningai dėl nežinomų (bet lengvai įmenamų) priežasčių klaidina laikraščio skaitytojus.

Maisto papildas – maisto produktas, skirtas papildyti įprastą maisto racioną ir kuris vienas arba derinyje su kitomis medžiagomis yra koncentruotas maistinių ar kitų medžiagų, turinčių mitybinį arba fiziologinį poveikį, šaltinis“ – taip rašoma Higienos normoje apie maisto papildus (HN 17:2010). Tai va, skaitykime kaip tik norime maisto papildo apibrėžimą, bet išvada vienareikšmė – maisto papilduose yra (gali būti) medžiagų, kurios turi fiziologinį poveikį. Vadinasi, papilduose esančios medžiagos gali veikti ir virškinimo funkcijas, ką neigia gerbiamoji gydytoja laikraščio straipsnyje. Vardan teisybės turiu pasakyti, kad pats apibrėžimas truputėlį skamba kalambūriškai, lyg būtų kažkas nutylima, kažko nepasakoma. O tai kartais klaidina tiek vartotojus, tiek pačius gydytojus, nemokančius skaityti tarp eilučių.

Pabandysiu paaiškinti, nes viskas yra labai paprasta. Kalbėsiu apie augalinius papildus. Tai va, yra daugybė augalų monografijų, kuriose surašyta viskas apie tuos augalus: ir farmakologinės savybės, ir indikacijos, ir visokie atsargumai, ir dozavimas. Tos monografijos yra savotiškas augalų ir jų savybių standartas, pvz., ESCOP,PSOCommission E. Labiausiai rinkoje iki šiol pliekiasi maisto papildus ir vaistus gaminantieji – vieni traukia antklodę į vieną pusę, kiti – į kitą. Kaip kuriamas augalinis vaistas? Iš monografijos pasirenki augalą, nusiperki (ar pats pasigamini) to augalo žaliavos (ar kokio ekstrakto), primaišai pagalbinių medžiagų, kad sukibtų tabletė, ir pagamini pačią tabletę. Po to tomis tabletėmis šeri katytes ir jūrų kiaulytes, po to – žmones. Po to dar užpildai krūvą popierių, sumoki registracijos mokesčius, lauki keletą metų… Ir biurokratai patvirtina, kad tai – vaistas. Spėkite, kokiomis savybėmis pasižymės tas vaistas? Ogi tomis pačiomis, kokiomis pasižymi tas augalas ir kurios jau yra aprašytos augalų monografijose. Bet šiuo atveju jau galima sakyti, kad tokiomis ir tokiomis savybėmis pasižymi pats vaistas. O kaip gaminamas papildas?



Naujesni