Kaip lengva būti arčiau gamtos...
Krepšelis 0

Šis tas apie Dr. Samst Schwedenbitter®

Edvardas Kazlauskis

Kai 2004 metais Lietuva įstojo į Europos sąjungą, mums atsirado galimybė atidaryti vaistažolių parduotuvę (iki tol Lietuvoje vaistažolėmis prekiauti buvo galima tik vaistinėse). O jau 2004 metų rugsėjį mes vartotojams pateikėme legendinį vaistažolių mišinį Schwedenbitter. Beje, šis mišinys turi daug vardų – ir vokiškai skambančių, ir angliškai, ir dar kitokių, gamintojo sugalvotų. Bet tai juk esmės nekeičia. Svarbu buvo tai, kad mes galėjome žmonėms pasiūlyti mišinį, kuris iki šiol dvelkia viduramžiais, alchemikų laboratorijomis ir savotišku patikimumu. Drąsiai galiu pasakyti, kad mes buvome pirmieji, kurie pasiūlėme nusipirkti šio mišinio. Būtent iš mūsų žmonės sužinojo apie jo pritaikymą savo sveikatos reikaluose. Kaip minėjau, daug kompanijų gamina šį mišinį. Ir mūsų parduotuvėje buvo galima nusipirkti trijų skirtingų gamintojų mišinių. Skirtingomis kainomis, skirtingais pavadinimais, šiek tiek skirtinga sudėtimi (išmanant, kokiais principais sukurtas mišinys, labai paprasta vieną kitą sudėtinę dalį pakeisti kita, nepadarant žalos mišinio veiksmingumui). Bet pirkėjai pasirinko tą mišinio variantą, kuris ir buvo atvežtas pirmiausiai ir kuriuo prekiaujame iki šiol. Mišinys yra gaminamas Vokietijoje pagal visiems žinomą receptą. Tai – Dr. Samst Schwedenbitter.

Žinant lietuviško verslo etiką, netruko, kol vieni ar tai kiti pradėjo traukti antklodę ant savęs: va, mūsų mišinys tai originalas, o jūsų?; jūsų toks ar anoks, o va, mūsų – tai tikrai toks… Bet… Nekreipkit į tokius dėmesio – mūsų mišinys yra toks, koks yra: originalus Dr. Samst Schwedenbitter, pagamintas Vokietijoje pagal visiems žinomą receptūrą. O jei kiti sako ar rašo, kad jų mišinio receptūra yra slapta, numokit ranka, juk patys žinote, kad tai tik reklama…

Dar norėčiau įnešti aiškumo, kurio tikrai trūksta…
Daugelis mano, kad šių mišinių receptūrą sukūrė savo knygomis išgarsėjusi Marija Treben. Tokią nuomonę galima susidaryti iš kai kurių reklamuotojų. O kas yra reklama, jūs gi žinote.
O dabar paskaitykime Marijos Treben knygos „Gesundheit aus der Apotheke Gottes: Ratschläge und Erfahrungen mit Heilkräutern“ lietuviškojo vertimo (Marija Treben. Vaistingieji augalai iš gamtos vaistinės. Algarvė; 2005) 123-ąjį ir 124-ąjį puslapius. 123-ajame puslapyje yra išspausdintas Dr. Samsto žolelių mišinio receptas su patikslinimu, kad tai yra žolelių tinktūra Kleiner Schwedenbitter. O 124-ąjame puslapyje rašoma: „Receptas buvo rastas tarp žymaus švedų gydytojo, medicinos mokslų daktaro Samsto rankraščių po jo mirties.“ Na va… Tai kaip galėjo Marija Treben sukurti „originalią receptūrą“, jei ji pati rašo, kad mišinio receptas rastas visai pas kitą žmogų? Maža to, tą receptą (pagal knygoje aprašomus įvykius) rado irgi ne Marija Treben. Skaitome minimos knygos 124-ojo puslapio 15-ąją eilutę: „Vieną dieną nepažįstama moteris atnešė buteliuką su tamsiai rudu, stipraus kvapo skysčiu.“ Toliau paaiškinama, kad tai ir buvo minėta Dr. Samsto žolelių tinktūra.

Va taip. Taigi ar tikrai Marija Treben sukūrė mišinio „originalią receptūrą“, kuri jos pačios žodžiais buvo rasta tarp dr. Samsto rankraščių? Ar etiška reklamuotojams teigti, kad šis garsusis mišinys yra sukurtas pagal Marijos Treben „originalią receptūrą“, jei ištrauką iš šio mišinio ir receptą Marijai Treben atnešė kitas žmogus? Išvadas tegu pasidaro kiekvienas sau.

Progai pasitaikius noriu mūsų mišinio pirkėjams dar paaiškinti tokį dalyką – kai kurių mūsų mišinio Dr. Samst Schwedenbitter sudėtinių dalių lietuviški pavadinimai skiriasi nuo kitų lietuviškuose šaltiniuose minimų pavadinimų, nors mišinio sudėtis, kaip minėta, yra būtent tokia, kokią Marija Treben aprašo savo knygose. Priežastis paprasta – mes augalų vardus rašome tokius, kokie jie yra patvirtinti botanikų ir kalbininkų. Minėtos knygos lietuviškajame vertime, deja, yra vertimo klaidų ir kitų neatitikimų knygos vokiškajam originalui.

Taigi sudėtis yra tokia: mana, karčiųjų kiečių žolė, rabarbarų šaknys, šventagaršvių šaknys, siauralapių vel­nia­pupių lapai, Venecijos teriakas, geltonųjų ciberžolių šaknys, be­stie­bių karlinų šak­nys, mira, kamparas, ša­franas.

O dabar apie sudėtį plačiau.

Mana yra maninių uosių (Fraxinus ornus) ore sukietėjusios saldžios sultys. Mana ne tik saldi, bet taip pat pasižymi tam tikromis gydomosiomis savybėmis.

Kartusis kietis (Artemisia absinthium) – visiems puikiai žinomas vaistingas augalas.

Plaštakinis rabarbaras (Rheum palmatum) – dar vienas mišinio komponentas.

Vaistinė šventagaršvė (Angelica archangelica) – tipiškas komponentas mišinių, skirtų virškinimo problemoms spręsti. Ypatingos ne tik jo savybės, bet nė su kuo kitu nesupainiojamas jos šaknų kvapas ir skonis.

Siauralapių vel­nia­pupių (Senna alex­andrina) lapai iki šiol neteisingai tebevadinami senos lapais. Būtent neteisingai. Tiesiog šio augalo lietuviškas vardas yra velniapupė. Prieš gerą dešimtmetį šis augalas turėjo kasijos vardą (bet ne senos). Beje, nebenaudojami ir šio augalo lotyniški atitikmenys, dar pasitaikantys literatūroje, o būtent tokie: Senna angustifoliaSenna acutifoliaCassia angustifoliaCassia acutifolia. Taigi dabar yra labai paprastai – augalo Senna alexandrina lietuviškas vardas yra siauralapė velniapupė.

Įdomiausias mišinio komponentas yra Venecijos teriakas.
Venecijos teriakas nėra augalas, kaip daug kas mano. Iš tikrųjų Venecijos teriakas pats yra mišinys. Viduramžiais šį mišinį sudarė kelios dešimtys augalinės bei gyvūninės kilmės komponentų, bet XIX amžiaus farmakopėjose tų komponentų liko mažiau nei dešimt. Tradiciškai į Schwedenbitter mišinį dedamo Venecijos teriako sudėtyje yra 6-7 augalai.

Kito komponento – ciberžolės – tikslus vardas yra geltonoji ciberžolė (Curcuma zedoaria). Geltonųjų ciberžolių šaknys yra visai ne geltonos, tad nereikėtų jų painioti su dažniausiai prieskoniams naudojama dažine ciberžole, kurios šaknys yra geltonos. Geltonoji ciberžolė yra vadinama todėl, kad geltoni yra jos žiedai.

Dar vienas mišinio komponentas – bestiebė karlina (Carlina acaulis). Marijos Treben knygos lietuviškajame vertime tokio komponento nerasime, nors jis yra. Minėtoje knygoje šis augalas pavadintas sausažiedžiu. Na, visais laikais juk buvo mažaraščių. Lietuviškas augalo vardas – bestiebė karlina – jau vartojamas nuo 1989 metų (žiūr. A. Lekavičius. Vadovas augalams pažinti. Vilnius; 1989).

Mira – tikrųjų miramedžių (Commiphora myrrha) derva. Senasis lotyniškas augalo pavadinimas Commiphora molmol, kaip kartais dar pasitaiko aprašymuose, dabar nebevartojamas.

Kamparas, kuris yra dar vienas mišinio komponentas, gaunamas iš kamparinių cinamonų (Cinnamomum camphora).

Na, o paskutinis komponentas – šafranas – kaip žinia, yra daržinių krokų (Crocus sativus) piestelių purkos su liemenėliais.

Pabaigai dar norėčiau savo pirkėjams pasakyti, kad mes jau tiek metų džiaugiamės galintys jums pateikti tikrą, laiko patikrintą mišinį, gerinantį jūsų ir jūsų artimųjų sveikatą.

© Edvardas Kazlauskis, vaistininkas, fitoterapijos magistras, 2012-2016
© schwedenbitter.lt
® Dr. Samst Schwedenbitter yra registruotas prekės ženklas



Senesni Naujesni